- riaugėti
- riáugėti, -ėja (-i, -ia, -a, -sti), -ėjo intr., tr. DŽ, Plv, Nm, Rs žr. raugėti 1: Kai imi riáugėt ar piktavot, tai praeina gumbas Gs. Žmogus, kad jamui rėmuo pjauja, gumbas sukilsta, ėdis nepatinka arba parsiėda, riáugia, t. y. riaugulys paema J. Žmogus negerai ką užvalgė, riáugėja Vl. Atrūgas riáugia, kad nepatinka valgis J. Mūs tėvui duok buteliuką, tai jis pripasakos žodžių, kad devynias delčias Kaune riáugėsit Jrb. Kad jau riáugi, išeik lauk, o nesėdėk prie stalo Žvr. Ko riaugi kai šuva, pamazgų parsiėdęs? Vdžg. Riáugia kai vilkas avietyne Erž. Riaugėj kaip Irša nuo alaus LTR(Grk). | prk.: Nes kaip riauga (skleidžia kvapą) prieširdžiai smirdėlių BaEkli11,32. Diena dienai riauga (garsina, perduoda, kartoja) žodį ir naktis nakti rodžia mokslą BaPs18,3. ║ intr. žiaukčioti: Dar neva nevėmiau, bet riáugėti reikė[jo] Gs. Jau moterų ne viena ėmė riaugėti, vemti, girdėjosi čia ir ten stenėjimas A1884,365. Varyk šunį oran – ką jis čia riaugėja Brž.
Dictionary of the Lithuanian Language.